Kas sukūrė krepšinį?

Krepšinis šiandien yra vienas iš populiariausių sportų pasaulyje – milijonai žmonių žaidžia jį kiemuose, sporto salėse ar profesionaliose arenose, o dar daugiau stebi rungtynes per televiziją. Nors šis žaidimas mums atrodo toks natūralus, dinamiškas ir universaliai suprantamas, jo istorija prasidėjo visai kukliai – iš paprasto noro sukurti veiklą, kuri lavintų kūną ir protą net žiemos metu. Krepšinio ištakos siekia XIX amžiaus pabaigą, kai vienas žmogus, siekdamas spręsti savo studentų nuobodulio problemą, sukūrė visiškai naują sporto rūšį, kurios principai iki šiol išliko beveik nepakitę.

Nors šiandien krepšinis asocijuojasi su tokiais vardais kaip Michael Jordan, LeBron James ar Arvydas Sabonis, šio žaidimo šaknys glūdi kukliame sporto salės kampe Masačusetse, kur pirmą kartą buvo pakabinti du persikų krepšiai. Būtent ten gimė idėja, kuri pakeitė sporto pasaulį.

Krepšinio gimimo istorija

XIX amžiaus pabaigoje fizinis aktyvumas tapo neatsiejama išsilavinimo dalimi. Ypač Šiaurės Amerikoje sportas buvo suvokiamas ne tik kaip fizinės jėgos ugdymas, bet ir kaip charakterio, disciplinos bei moralės formavimo priemonė. Universitetuose ir koledžuose populiarėjo įvairios sporto šakos: futbolas, beisbolas, lengvoji atletika, imtynės. Tačiau šios veiklos buvo labiau pritaikytos šiltajam metų laikui.

Žiemos mėnesiais sporto entuziastai susidurdavo su problema – trūko saugaus, įdomaus ir fiziškai aktyvaus žaidimo, kurį būtų galima žaisti patalpose. Dauguma sportų, ypač futbolas ar beisbolas, buvo pernelyg agresyvūs uždaroms erdvėms, o lengvoji atletika neteikė tokio patrauklaus komandinių rungtynių aspekto. Reikėjo kažko naujo – žaidimo, kuris skatintų bendradarbiavimą, tikslumą ir greitą mąstymą, bet kartu būtų mažiau pavojingas.

Idėja, gimusi iš poreikio

1891 metais Springfildo koledže dirbęs fizinio lavinimo dėstytojas iš Kanados – James Naismith – gavo užduotį iš savo vadovo dr. Luther Gulick: sukurti naują žaidimą, tinkamą žaisti žiemą uždarose patalpose. Pagrindiniai reikalavimai buvo aiškūs – žaidimas turi būti saugus, skatinti komandą dirbti drauge, o ne konfrontuoti, ir lavinti tiek kūną, tiek protą.

Naismith stebėjo, kaip studentai nuobodžiauja ir ieško azarto, todėl jis nusprendė sukurti tokį žaidimą, kuris juos įtrauktų, bet kartu išlaikytų tvarką. Jis analizavo kitus sportus – futbolą, regbį, lakrosą – ir ieškojo elementų, kurie skatintų strateginį mąstymą bei tikslumą. Galiausiai gimė idėja: kamuolys turi būti metamas į aukštai pakabintą taikinį, kad žaidėjai negalėtų bėgti su juo ar stumdytis.

Taip gimė krepšinio užuomazga – žaidimas, kuris turėjo jungti koordinaciją, komandinius veiksmus ir sportinę dvasią be fizinio agresyvumo.

Krepšinio kūrėjas – James Naismith

James Naismith gimė 1861 m. lapkričio 6 d. mažame Almonte miestelyje, Kanadoje. Jis nuo mažens pasižymėjo smalsumu ir aktyvumu – mėgo lauko darbus, žaidimus, kurie lavino tiek kūną, tiek protą. Vėliau Naismith studijavo fizinį lavinimą bei teologiją McGill universitete Monrealyje, kur vėliau tapo ir dėstytoju.

Jo tikėjimas, disciplinos pojūtis ir noras padėti kitiems formavo jo požiūrį į sportą – Naismith tikėjo, kad fizinis aktyvumas gali tapti būdu ugdyti charakterį. Šis požiūris buvo labai artimas YMCA organizacijos filosofijai, todėl nenuostabu, kad vėliau jis prisijungė prie jų mokyklos JAV.

Persikėlęs į Springfildą, Masačusetse, jis pradėjo dirbti fizinio lavinimo instruktoriumi, o būtent čia ir iškilo iššūkis – sukurti naują žaidimą, kuris skatintų studentus sportuoti žiemą.

Kaip gimė krepšinio idėja?

1891 metų gruodį, kai oras buvo atšiaurus, o studentai prarado motyvaciją lankytis fizinio lavinimo pamokose, Naismith gavo aiškią užduotį: sukurti visiškai naują sportą, kuris būtų patrauklus, aktyvus, bet nekontaktinis. Jis prisiminė savo vaikystės žaidimą „Duck on a Rock“, kur reikėdavo mesti akmenį į taikinį ant akmens kalnelio – tai įkvėpė jį kurti žaidimą, pagrįstą metimo į tikslą principu.

Po kelių dienų bandymų ir apmąstymų jis užrašė pirmąsias 13 krepšinio taisyklių. Šiose taisyklėse buvo nurodyta, kad kamuoliu negalima bėgti, žaidėjai turi bendradarbiauti, o tikslas – įmesti kamuolį į aukštai pakabintą krepšį. Taisyklės buvo paprastos, bet genialios.

Naismith tuomet paprašė sargo atnešti du persikų krepšius ir pritvirtinti juos prie salės balkono turėklų maždaug 3 metrų aukštyje. Kamuolys buvo paimtas iš futbolo pamokų – tiesiog todėl, kad jis buvo po ranka. Taip 1891 m. gruodžio 21 d. vyko pirmasis krepšinio žaidimas – su 18 studentų (po 9 kiekvienoje komandoje).

Pirmasis žaidimas ir taisyklės

Pirmasis žaidimas buvo paprastas: tikslas – įmesti kamuolį į priešininkų krepšį. Kiekvieną kartą, kai kas nors įmesdavo, žaidimą reikėdavo sustabdyti, nes niekas dar nebuvo pagalvojęs išpjauti skylės krepšio dugne – kamuolį ištraukdavo su lazda.

Tą dieną buvo įmestas vos vienas taškas, tačiau šis simbolinis metimas pažymėjo naujos eros pradžią. Studentai iš karto susižavėjo žaidimu – jis buvo įdomus, komandinis ir reikalavo mąstymo. Netrukus šis žaidimas pradėjo plisti po kitus YMCA centrus, o vos per kelis metus tapo žinomas visoje Šiaurės Amerikoje.

Krepšinio raida po Naismith kūrinio

Vos po pirmųjų rungtynių Springfildo salėje krepšinis ėmė plisti neįtikėtinu greičiu. YMCA mokyklos ir centrai, turėję savo filialus visoje JAV, pradėjo diegti naująjį žaidimą kaip puikų būdą skatinti fizinį aktyvumą ir komandą dvasią. Per kelis mėnesius krepšinis jau buvo žaidžiamas ne tik Masačusetse, bet ir kitose valstijose – nuo Niujorko iki Kanzaso.

1893 metais krepšinis peržengė Atlanto vandenyną – pirmieji žaidimai surengti Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Kinijoje, o netrukus pasiekė ir Pietų Ameriką. Krepšinio universalumas – paprastos taisyklės, nedaug reikalingos įrangos ir patrauklus žaidimo tempas – pavertė jį prieinamu beveik visiems.

Įdomu tai, kad pats James Naismith skeptiškai žiūrėjo į profesionalų sportą. Jis manė, kad krepšinis turi išlikti edukacine veikla, ugdančia jaunimą. Tačiau kai žaidimas tapo masiniu reiškiniu, jis neslėpė džiaugsmo matydamas, kaip vis daugiau žmonių atranda jame vertę.

Moterų krepšinio pradžia

Vos po metų nuo pirmojo žaidimo Naismith mokinė Senda Berenson (dar vadinama „moterų krepšinio motina“) pritaikė taisykles moterims. Ji dirbo Smith koledže ir norėjo suteikti savo studentėms galimybę sportuoti žiemos metu. 1892 m. pavasarį įvyko pirmosios moterų krepšinio rungtynės, kurios buvo uždaros – žiūrovams nebuvo leista dalyvauti, kad nebūtų trikdoma sportininkių.

Berenson šiek tiek pakeitė taisykles, kad žaidimas būtų mažiau kontaktinis, tačiau esmė išliko ta pati – komandinis darbas, tikslumas ir strategija. Moterų krepšinis netruko išpopuliarėti tiek pat, kiek vyrų, ir tapo svarbia šio sporto plėtros dalimi.

Profesionalaus krepšinio gimimas

XX a. pradžioje krepšinis jau buvo tapęs ne tik mokyklų ar universitetų žaidimu, bet ir pramoga žiūrovams. 1898 m. JAV įkurta pirmoji profesionali lyga – „National Basketball League“. Nors ji gyvavo tik šešerius metus, šis žingsnis atvėrė kelią profesionaliam sportui.

Tarpukariu krepšinis įgavo dar didesnį pagreitį – jis buvo įtrauktas į 1936 m. Berlyno olimpines žaidynes, o pirmojo olimpinio finalo metu pats James Naismith atidavė medalius nugalėtojams. Tai buvo simbolinis momentas – žmogus, sukūręs žaidimą iš poreikio, stebėjo, kaip jo idėja tapo pasaulinės reikšmės sporto šaka.

Vėliau, 1946 m., susijungus kelioms regioninėms lygoms, gimė NBA – Nacionalinė krepšinio asociacija. Ji tapo profesionalaus krepšinio epicentru ir padėjo paversti šį sportą pasauline industrija.

Krepšinio kūrėjo palikimas

James Naismith visą savo gyvenimą išliko kuklus žmogus, nesiekiantis šlovės. Po krepšinio sukūrimo jis tęsė pedagoginę veiklą, dėstė fizinį lavinimą ir dirbo Kanzaso universitete, kur tapo pirmuoju universiteto krepšinio treneriu. Įdomu tai, kad jo vadovaujama komanda iš pradžių nebuvo labai sėkminga — Naismith labiau domėjosi žaidimo ugdomąja verte nei pergalių skaičiumi.

Jo požiūris buvo aiškus: svarbiausia ne rezultatas, o asmenybės formavimas. Jis tikėjo, kad krepšinis gali išmokyti pagarbos, atsakomybės ir komandinės dvasios. Šis požiūris tapo kertiniu principu, kuriuo vadovaujasi daugelis trenerių iki šiol.

Vėliau Naismith buvo paskirtas Kanzaso universiteto sveikatos ir fizinio lavinimo direktoriumi. 1936 m. jis dalyvavo Berlyno olimpinėse žaidynėse, kur krepšinis buvo įtrauktas į oficialią olimpinių sportų programą. Stebėdamas pirmąjį olimpinį finalą, Naismith pats įteikė aukso medalius nugalėtojams — JAV komandai. Tai buvo tarsi simbolinis jo darbo įprasminimas: žaidimas, gimęs iš poreikio, tapo pasauline sporto šaka.

Po jo mirties 1939 m. jo vardu buvo pavadinta „Naismith Memorial Basketball Hall of Fame“ – Krepšinio šlovės muziejus, įkurtas 1959 m. Šiandien ten pagerbiami ne tik geriausi žaidėjai, bet ir treneriai, teisėjai bei visi, kurie prisidėjo prie žaidimo vystymo visame pasaulyje.

Kaip šiuolaikinis krepšinis skiriasi nuo pirmojo?

Jeigu Naismith šiandien galėtų pamatyti krepšinį, jis greičiausiai nustebtų, kiek toli šis žaidimas pažengė nuo dviejų persikų krepšių ir futbolo kamuolio laikų. Pirmasis žaidimas buvo lėtas, su vos keliais perdavimais ir be driblingo – tais laikais kamuolio varyti buvo negalima. Dabar krepšinis tapo greičio, strategijos, fizinės jėgos ir technikos sinteze.

Šiuolaikinis žaidimas yra ne tik sportas, bet ir kultūros reiškinys. Krepšininkai tapo pasauliniais simboliais, o žaidimas — socialinės įtraukties, vienybės ir saviraiškos platforma. Tačiau, nepaisant visų pokyčių, Naismith pagrindinės vertybės išliko tos pačios: pagarba, sąžiningumas, komandiškumas.

DUK – dažniausiai užduodami klausimai

Krepšinis nuo 1891 m. iki šiandien